« Atgal

Virtuali paroda „Nuo žagrės – prie šturvalo"

Šimtmečius lietuviai buvo žemdirbiai. Arė žemę, sėjo rugius, augino gyvulius. Apie „jūres" žinojo tik iš nuogirdų. Nedaugelis jas savo akimis buvo matę. Tais laikais Lietuva buvo toli nuo jūros... prie žagrės.
Viskas pasikeitė XIX a. antrojoje pusėje. Rusijos carų valdomoje Lietuvoje skurdas slėgė lietuvių pečius, o pasakojimai apie dolerį kitoje „jūrių" pusėje viliojo norinčiuosius gyventi geriau. Palikę savo gimtąsias sodybas, tūkstančiai lietuvių išvyko į Ameriką. Kelionės metu jie pamatė didžiausius Europos uostus ir laivus. Plaukdami Amerikos link, išeiviai patyrė gyvenimą jūroje: sirgo jūros liga, su išgąsčiu laukė audros pabaigos, o kartais  – pasitikdavo mirtį Atlanto vandenyse. Tai buvo pirmoji masinė lietuvių akistata su jūra. 
Svarstant nepriklausomos Lietuvos idėją, būsimieji valstybės kūrėjai suvokė jūros svarbą. Dr. Jonas Šliūpas teigė, jog „Tauta be jūros neturi ateities", o Antanas Smetona jūrą laikė vartais į Vakarų pasaulį. Visų žvilgsniai krypo į Klaipėdą kaip realiausią būsimosios Lietuvos uostamiestį. 
Paskelbus nepriklausomybę, šaliai reikėjo tapti jūrine valstybe. Nors Lietuva dar neturėjo savo uosto, įžymūs visuomenės veikėjai pradėjo kurti laivyną. Privačia iniciatyva jie įsteigė Lietuvos garlaivių bendrovę. Netrukus į prancūzų valdomą Klaipėdą įplaukė pirmieji jūriniai laivai su Lietuvos trispalve. Jiems suteikti simboliniai vardai „Jūratė" ir „Kastytis". 
Prijungus Klaipėdą, reikėjo kurti nacionalinį laivyną. Tam trūko kapitonų, kuriuos jaunai valstybei teko išsiugdyti. Pirmieji jūrininkai teorijos kursus baigė Kauno aukštesniojoje mokykloje, o trejų metų praktiką atliko suomių burlaiviuose „Archibald Russel" ir „Olivebank". Taip užaugo pirmoji nepriklausomos Lietuvos kapitonų karta.
Vėliau, nesant galimybių tinkamai rengti jūrininkų Lietuvoje, gavę valstybines stipendijas, studentai mokytis vykdavo į užsienį. Būsimieji jūrininkai studijavo Latvijos, Suomijos, Belgijos ir kitų šalių jūreivystės mokyklose. Praktiką atlikdavo įvairių šalių garlaiviuose ir burlaiviuose, kartais net apiplaukdavo pasaulį. 
Prekybos laivyną sukūrė stambiosios valstybinės bendrovės „Maistas", „Pienocentras" ir „Lietūkis". Jos įsigijo pirmuosius krovininius laivus, 1936-aisiais įkūrė „Lietuvos Baltijos Lloydą" ir pradėjo eksportuoti lietuvišką kiaulieną, grūdus bei sviestą į Vakarų Europą. Per kelerius metus „Lloydo" laivynas išaugo iki 8 laivų. Iki 1940-ųjų Lietuvos miestų vardais pavadinti laivai raižė Baltijos vandenis. Juose plevėsavo trispalvė, o už šturvalo stovėjo iš žemdirbių kilę lietuviai kapitonai.